Istorija apie kuklias bulves, šiuo metu auginamas ir vartojamas visame pasaulyje, prasidėjo daugiau nei prieš 8,000 metų aukštumose, supančiose Titikakos ežerą Peru. 3,800 metrų aukštyje inkai buvo vieni pirmųjų, kurie augino šį nuostabų derlių ir sukūrė metodus, kaip jį išsaugoti atšiauriomis sąlygomis. Šiandien Peru santykiai su bulvėmis yra gilesni nei bet kada anksčiau, o ūkininkai, tokie kaip Rosa Cansaya iš Amantani salos, tęsia jos protėvių tradicijas.
Cansai bulvės yra daugiau nei maisto šaltinis – jos yra gyvenimo būdas. Dirbdama terasiniuose laukuose be chemikalų ar pesticidų, ji ištisus metus augina keturias bulvių veisles, naudodama natūralias trąšas, tokias kaip avių mėšlas. Bulvės Peru jau seniai buvo pagrindinis maistas ir tebėra vienas iš labiausiai suvartojamų kultūrų pasaulyje, jas lenkia tik ryžiai ir kviečiai. Svarbu tai, kad jie taip pat yra nekenksmingi klimatui ir išmeta mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei daugelis kitų pagrindinių augalų.
Peru gali pasigirti daugiau nei 4,000 vietinių bulvių veislių, kurių kiekviena turi unikalią istoriją, skonį, formą ir spalvą. Tarp jų yra gyvybingi Peru, kuri neša Peru vėliavos raudonus ir baltus atspalvius bei karčiuosius kanchillo įvairovė, rodanti nepaprastą Andų biologinę įvairovę. Kečujų bendruomenė, kuriai priklauso Cansaja, švenčia šią įvairovę ruošdama bulves tradiciniais būdais, pavyzdžiui, naudodama akmenines krosnis (vadinamą). huatia) ir net derinant bulves su specialiu moliu (chaco) skrandžio ligoms gydyti.
Bulvės svarba Peru viršija jos kultūrinę reikšmę. Pasėlis vaidino pagrindinį vaidmenį išgyvenant ir plečiant Inkų imperiją, aprūpindamas didelius miestus ir armijas. Ispanijos konkistadorai buvo taip sužavėti bulvių atsparumu ir maistine verte, kad 1500-aisiais ją pristatė į Europą. Laikui bėgant, bulvės tapo labai svarbios pasaulinio aprūpinimo maistu saugumui, ypač karo ir bado metu, ir netgi prisidėjo prie pramonės revoliucijos pradžios, suteikdamos patikimą maisto šaltinį Europos darbininkų klasei.
Tačiau šiuo metu bulvių ateičiai Peru iškilo grėsmė. Ūkininkai susidūrė su iššūkiais dėl vis nepastovesnių oro sąlygų, įskaitant žemesnę temperatūrą, šalčius ir sumažėjusį kritulių kiekį. Šias problemas didina klimato kaita, kuri turi įtakos bulvių derliui ir kelia grėsmę šios gyvybiškai svarbios kultūros biologinei įvairovei. Tokios organizacijos kaip Tarptautinis bulvių centras (CIP) Limoje ir Cite Papa (Bulvių ir Andų kultūrų technologijų inovacijų centras) stengiasi kovoti su šiais iššūkiais. Pastangos apima nykstančių bulvių veislių apsaugą, įvedant jas į naujas rinkas ir kuriant stipresnes, atsparesnes bulvių veisles, kurios gali atlaikyti klimato spaudimą.
Peru bulvių vartojimas bėgant metams taip pat svyravo. 1960-aisiais perujietis vidutiniškai suvartodavo 120 kg bulvių per metus. Dešimtajame dešimtmetyje šis skaičius sumažėjo iki 1990 kg vienam asmeniui, nes ryžiai ir makaronai tapo populiaresni. Tačiau per tokias iniciatyvas kaip Peru tvaraus vystymosi asociacija (Aders Peru) bulvių suvartojimas vėl nuolat didėjo ir 35 m. pasiekė 94 kg vienam asmeniui.
Peru kasmet pagaminama daugiau nei 6 milijonai tonų bulvių, todėl dabar ji yra didžiausia gamintoja Lotynų Amerikoje, aplenkdama Braziliją ir Argentiną. Nepaisant šios sėkmės, Peru ūkininkai susiduria su iššūkiais, susijusiais su dirvožemio degradacija, kenkėjais ir nenuspėjamu klimato kaitos poveikiu. Siekdami išspręsti šias problemas, mokslininkai kuria naujus žemės ūkio metodus, pvz., Fitotron modulines auginimo kameras, kurios sukuria kontroliuojamą aplinką bulvių auginimui be ligų. Šios technologijos leistų dažniau nuimti derlių, sumažinant auginimo ciklą nuo vieno iki šešių kartų per metus. Tokios naujovės gali turėti didelį poveikį ne tik Peru, bet ir tokiuose regionuose kaip Afrika ir Kinija, kur bulvės vis dažniau tampa pagrindine maistine kultūra.
Tokių organizacijų kaip CIP pastangos užšaldyti ir saugoti bulvių sėklas užtikrina, kad turtinga Peru biologinė įvairovė bus išsaugota ateities kartoms. Nuo 1996 m. per 450 bulvių veislių buvo laikomos sušalusiose sąlygose, saugant jas nuo išnykimo. Tai liudija Peru pasišventimą išsaugoti savo žemės ūkio paveldą, žvelgiant į pasaulinio aprūpinimo maistu ateitį.
Peru santykiai su bulvėmis yra puikus pavyzdys, kaip žemės ūkio paveldas ir šiuolaikinės technologijos gali egzistuoti kartu. Šalies pastangos išsaugoti tūkstančius vietinių bulvių veislių ir plėtoti naujoviškus ūkininkavimo būdus pabrėžia šios kultūros svarbą palaikant tiek vietos bendruomenes, tiek pasaulinį aprūpinimo maistu saugumą. Kadangi klimato kaita ir toliau kelia iššūkį tradicinei ūkininkavimo praktikai, Peru įsipareigojimas saugoti savo žemės ūkio biologinę įvairovę yra pavyzdys visam likusiam pasauliui. Dėl atkaklumo, naujovių ir pagarbos tradicijoms Peru bulvės ir toliau vaidins lemiamą vaidmenį maitinant ateities kartas.